Lino Lėlės

Lietuviška pasaka apie tris seseris

Teatro „Lino lėlės“ spektaklis „Lietuviška pasaka apie tris seseris“ – subtilus, rafinuotas, elegantiškas lėlių vaidinimas vaikams ir visai šeimai. Tai jau trečiasis teatro spektaklis, kurio aktorius, režisierius bei dailininkas Linas Zubė kūrybinio įkvėpimo semiasi lietuvių liaudies pasakose ir kalba apie kitokį, nestandartinį žmogų, vienų vadinamą tiesiog kvailiu, kitų – išminčiumi.

Lėlininko Zubės kuriamas sceninis pasaulis – itin jautrus, subtilus, santūrus, išmintingas, o žiūrovui siūlomas pastelinis šio spektaklio vaizdas – poetiškas ir nevienareikšmis, atskleidžiantis įstabią giluminę liaudies pasakos struktūrą, todėl šis spektaklis turėtų būti ypač patrauklus tikro teatro gurmanams.

„Aš vengiu didaktikos, bet esu labai didaktiškas. Ištisai moralizuoju. Pirštu rodau, kas gera, kas negera. Žodžiu, toks truputį banalus,“ – prisipažįsta lėlininkas Linas Zubė, neabejojantis savo žiūrovų – nesvarbu kokio amžiaus jie būtų – intelektu. Sukūręs iš regisi paprastos medžiagos (faneros) visą galeriją mielų, santūrių personažų lėlininkas tikisi, kad šį „pastelinį pasaulį“ kiekvienas žiūrovas savo vaizduotėje nuspalvins taip, kaip jam patinka, o pasakojama istorija vienaip ar kitaip (priklausomai nuo turimos patirties, nuo atvirumo pasauliui, nuo emocinio pagavumo) bus suprasta.

 

Aktorius, režisierius, dailininkas, idėjos sumanytojas

LINAS ZUBĖ

Kompozitorius

ALGIRDAS ZIGMANTAS

Trukmė

45 MIN.

Premjera

2013

Žiūrovams nuo

4 M.

  • „Lietuviškoje Lino pasakoje apie tris seseris, be visų pažįstamų siužetų, gausu mistinių personažų, netikėtų simbolinių elementų, kurie atveria begalinį turtingą interpretacijų lauką. ... Stebint spektaklį vaizduotėje kilo asociacijos ne su anksčiau girdėtomis ar skaitytomis pasakomis, bet su amerikiečių režisieriaus Davido Lyncho siurrealistine kūryba. Todėl teigčiau, jog ‚Lino lėlės‘ pretenduoja į teatrinės kūrybos reiškinio, fenomeno vardą. ... ‚Lino lėlės‘ pasižymi tuo, ko dažnai pasigendama šių dienų teatre – čia veikia asmenybė.“
    – Akvilė Eglinskaitė, Kultūrpolis.