Teatras be nuotolio

 

Sklaidos projekto „TEATRAS BE NUOTOLIO“ ašimi tapo 2014-aisiais po Vakarų Lietuvą daug gastroliavęs spektaklis „Lietuviška pasaka apie tris seseris“, be jokio patoso vadintinas teatro „Lino lėlės“ repertuaro „perlu“. Spektaklio pagrindas - viena iš daugelio neeilinė istoriko, tautosakininko, publicisto, visuomenės ir kultūros veikėjo Jono Basanavičiaus užrašytų originalių („turinio adaptavimo“ vaikų sąmonei viruso nepaliestų) pasakų, kurią interpretuodamas lėlininkas kuria ne prėską etnografinę iliustraciją, o „organizuoja“ savotiškas apeigas, teatrinį ritualą, atskleidžiantį giluminę pasakos struktūrą, atveriantį daugiasluoksnę pasaulio sandarą ir jo tvarką, nukreipiantį žiūrovo žvilgsnį į pagoniškojo ir krikščioniškojo pasaulio ženklus, šių pasaulių sankirtas ir harmoniją.

Šis originalios meninės raiškos spektaklis, gvildenantis sudėtingas temas, yra įdomus įvairaus amžiaus auditorijai, bet projektas „TEATRAS BE NUOTOLIO“ kultūringam laisvalaikiui ypatingai siekia suburti šeimas, paskatinti jas kurti bendras patirtis, drauge analizuoti, vertinti, paprasčiausiai kalbėtis. Taigi sklaidos projekte numatyta ne tik spektaklio peržiūra - po spektaklio teatras pakvies žiūrovus diskusijai su spektaklio kūrėju L. Zube apie lietuvių tautosakos suvokimo prasmes, apie jos interpretavimo būdus ir teatrinės raiškos priemones. 

2015 m. teatrinių kelionių kryptis - Rytų, Šiaurės ir Pietų Lietuvos mažesnieji miesteliai. Teatrinės patirtys, įgytos rodant spektaklį įvairiose netradicinėse erdvėse, neformalios sąsajos su J. Basanavičiaus asmenybe (tai ne tik pagarbus dėmesys tautosakai, bet ir tam tikri etinės programos bendrumai) paskatino žengti ne visai tradiciniu keliu - kviesti žiūrovą ne į įprastas teatrų sales, o į etnografijos, krašto, istorijos muziejus, kurie tam tikra prasme išsidėstę Lietuvos „pakrašty“ - pradedant Jono Basanavičiaus gimtine Ožkabalių kaime, baigiant Ignalinos, Biržų, Pakruojo, Joniškio ir kt. rajonų muziejais. Lėlių spektaklio „įsierdvinimas“ konkrečioje aplinkoje leis žiūrovui patirti netikėtų įspūdžių, nes tiek spektaklis (teatras kaip akimirkos menas), tiek konkreti erdvė (muziejus kaip „atminties saugykla“) spektaklio veiksmo metu įgaus naujas prasmes ir dovanos niekur kitur nepatirsimus įspūdžius. Tai kone tiesioginis kontaktas su teatru.