Edgar Valter

Estijos rašytojas

Edgar Valter (1929-2006) gimė 1929 m. Taline, gausioje šeimoje. Nuo mažumės paišinėjęs smagius paveiksliukus jis ilgai nežinojo, kuo norėtų būti. Baigęs pagrindinę mokyklą ėmėsi įvairių darbų: raktininko, jūreivio, dažytojo, mechaniko. Galop nusprendė būti laisvuoju menininku.

Įvairiems Estijos ir kitų šalių žurnalams bei laikraščiams piešė iliustracijas ir karikatūras, per visą savo gyvenimą iliustravo maždaug 250 knygų (dauguma iš jų – vaikiškos). Mėgo eksperimentuoti ir piešti įvairiomis technikomis. Bet kai akyse pradėdavo mirgėti, o nugara ir pečiai mausdavo nuo skausmo, Edgaras sprukdavo į gamtą ir išbraidydavo visus raistus, išlandžiodavo visus urvus, paskui išsitempęs ant upės kranto žvejodavo iki vėlaus vakaro.

1994 m. Edgaras Valteris, būdamas 65 metų, stengėsi kuo daugiau būti gryname ore, toliau nuo miesto šurmulio. Ir čia jam pavyko sukurti pirmą paties parašytą ir iliustruotą knygą „Pokuraamat“ („Puokiai“). Pats Edgaras pasakojo, kad pirmąkart pamatė puokius būtent Võrumaa apskrityje, kur gausu ežeriukų, miškingų pelkių ir raistų. Pavėjui šnarantys sausų žolių kupstai – tai prošal keliaujantys puokiai.

Puokių istorijos. Puokiai – keisti padarėliai, kaip šieno kuokšteliai, ir jų linksmybėms ir klausimams galo nematyti! Kartais senolis Piekis pavargsta nuo jų dėmesio, bet nepraeina nė diena ir, žiūrėk, puokiai, vėl apspitę Piekį, ko nors klausinėja, ir visa draugija leidžiasi į nenutrūkstamus pasaulio tyrinėjimus. Puokiukams kaip ir vaikiukams kyla daugybė klausimų: koks čia blynas viduryje kelio ir ką jame veikia mėšlavabalis, kodėl varlės raitos po kelią rėplinėja, iš kur atsirado žmogus. Kartu su puokiukiais galima išmokti pažinti gėlių laikrodį, paukščius ir vabalus, smulkius plėšrūnus. Nėra čia blogų, bjaurių sutvėrimų – visi svarbūs, turintys savo vietą, tarpusavyje glaudžiai susiję. Piekis labai kantrus – pasakoja taip, kad ir puokiams, ir vaikams įdomu klausyti bei atrasti.